Tai buvo trečiadienis. Paprasta diena, iki kol danties skausmas išmušė iš vėžių. Jis nebuvo stiprus, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Lyg būtų viduje pasislėpęs mažas, kandantis ritmas, kuris kas valandą darėsi vis labiau jaučiamas. Iš pradžių bandžiau ignoruoti, bet vakare jau nebegalėjau susikaupti nei skaitymui, nei pokalbiui. Nusprendžiau – gana tempti. Reikia vizito pas gydytoją.
Neslėpsiu – ėjau į kliniką su baime. Kai išgirdau, kad reikalingas danties rovimas, kūnas iškart įsitempė. Galvoje sukosi viskas, ką esu girdėjęs iš kitų: „skaudėjo kelias dienas“, „veidas patino“, „negalėjau kalbėt“, „baisiausia procedūra mano gyvenime“. Ir vis dėlto, buvo jau per vėlu grįžti atgal.
Kabinete – ramybės oazė
Nustebino ne tik gydytojo tonas, bet ir visa atmosfera. Nežinau, ar tai lemia žmogus, ar jo patirtis, bet iškart pasijutau ramiau. Buvo akivaizdu – tai ne pirmas dantis, kurį jis rinksis šalinti. Ir ne pirmas pacientas, kuris prisėda bijodamas kaip aš.
Jis nekalbėjo apie „technikas“ ar „protokolus“. Paprasčiausiai pasakė: „Tu jausi spaudimą, gal šiek tiek traškes, bet skausmo – nebus.“
Ir jis neklydo.
Kas nutiko toliau?
Suveikus nejautrai, nebejaučiau nieko – net adatos. Tik girdėjau tylų įrankių garsą ir jutau lyg kas temptų iš vidaus. Bet skausmo – ne. Nė trupučio. Ir tas jausmas buvo keistas, bet kartu – raminantis. Dantis buvo ištrauktas per mažiau nei 5 minutes. Po visko gavau ledą ir instrukcijas, ką daryti. Išėjau su šypsena – pusė veido buvo nutirpusi, bet kita pusė šypsojosi tikrai.
Ar rovimas visada toks lengvas?
Nors kiekvienas atvejis skirtingas, šiuolaikinė medicina jau leidžia danties rovimą paversti komfortišku. Tai nebėra trauma ar dienų kančia. Tam įtakos turi:
- Tinkamai parinkta vietinė nejautra.
- Patyręs specialistas, kuris žino, kaip rauti greitai ir švariai.
- Paciento pasiruošimas – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Sakyčiau, kad svarbiausias dalykas – pasitikėjimas. Kai nebežiūri į gydytoją kaip į bausmę, o kaip į partnerį, viskas keičiasi.
Ką reikėtų žinoti prieš rovimą?
Jei ruošiesi procedūrai, štai ką norėčiau, kad būčiau žinojęs anksčiau:
- Ne viskas taip blogai, kaip įsivaizduoji.
- Dažnai žmonės prisigalvoja baisesnių dalykų, nei nutinka realybėj.
- Tylus gydytojo balsas gali veikti labiau nei raminamieji.
- Kuo mažiau įtampos – tuo greičiau gyja.
Po procedūros nedelsiau grįžti į darbus. Vienintelė taisyklė – nekramtyti ta puse. Visą kitą – įmanoma. Ir net paprasta. Po dviejų dienų net pamiršau, kad buvau pas odontologą.
Verta ar ne?
Jei skauda – verta. Jei bijai – verta dar labiau. Danties rovimas dabar neprimena to, ką mes prisimename iš vaikystės. Tai nebe trauma, o greitas veiksmas, kuris išlaisvina nuo ilgalaikio diskomforto. Mano patirtis tai patvirtino.
Ir jei tau vis dar neduoda ramybės ta viena nemaloni vieta burnoje – gal laikas paskambint. Ne kentėt. Nes tikrai gali būti neskausminga. Aš tuo įsitikinau. Gal dabar tavo eilė?
