Po kojomis – ne šiaip žemė. Po kojomis – gyvas organizmas, kuriame vienam gramo dirvožemio tenka daugiau bakterijų nei žmonių visoje planetoje.
Ir šis organizmas serga.
Europos aplinkos agentūros duomenimis, apie 60–70 procentų ES dirvožemių yra degradavę arba degradacijos kelyje. Lietuvoje situacija ne geresnė – rūgštėjimas, organinės medžiagos mažėjimas, sutankėjimas. Visa tai vyksta lėtai, nepastebimai, kol vieną dieną laukas tiesiog nustoja duoti derlių.
Bet kol kas dar ne vėlu.
Kas iš tikrųjų vyksta po paviršiumi
Sveikame dirvožemyje veikia sudėtinga ekosistema. Bakterijos, grybai, sliekai, nematodai – visi jie atlieka funkcijas, kurių negali pakeisti jokia chemija.
Bakterijos skaido organinę medžiagą ir paverčia ją maisto medžiagomis, kurias augalai gali pasisavinti. Mikoriziniai grybai sukuria tinklą, jungiantį augalų šaknis ir padedantį jiems pasiekti vandenį bei maistą iš tolimesnių dirvožemio zonų. Sliekai – gamtos artojai – aeruoja dirvą ir kuria kanalus vandeniui nutekėti.
Kai ši sistema veikia – dirvožemis pats „dirba”. Kai ji sugriaunama – lieka tik substrat, kurį reikia nuolat maitinti iš išorės.
Problema ta, kad intensyvus ūkininkavimas šią sistemą griauna. Gilus arimas suardo grybų tinklus. Per didelės mineralinių trąšų dozės keičia pH ir naikina bakterijų populiacijas. Pesticidai žudo ne tik kenkėjus, bet ir naudingus organizmus.
Pasekmės – ne iškart. Bet jos neišvengiamos.
Organinė medžiaga: skaičius, kurio niekas neseka
Paklauskite ūkininko, koks jo lauko derlingumas. Atsakys iškart.
Paklauskite, koks organinės medžiagos kiekis dirvožemyje. Dauguma nežinos.
O tai – svarbiausias skaičius ilgalaikei perspektyvai.
Organinė medžiaga – tai dirvožemio „banko sąskaita”. Ji laiko vandenį sausros metu. Ji laiko maisto medžiagas, kad šios neišsiplautų. Ji maitina visą požeminę gyvybę.
Europoje vidutinis organinės medžiagos kiekis ariamoje žemėje – apie 2–3 procentai. Sveikame dirvožemyje turėtų būti 4–6 procentai.
Kiekvienas procentinis punktas, kurį prarandame, reiškia mažiau vandens sulaikymo, mažiau natūralaus derlingumo, didesnę priklausomybę nuo išorinių išteklių.
Ir tas praradimas – vyksta kasmet. Po truputį. Tyliai.
Rūgštėjimas: paslėpta epidemija
Lietuvoje apie 50 procentų dirvožemių yra rūgštūs arba labai rūgštūs. Tai reiškia pH mažesnį nei 5,5 – lygį, kuriame daugelis maisto medžiagų tampa augalams neprieinamos.
Galima barstyti kiek nori trąšų – jei dirvožemis rūgštus, didžioji dalis tiesiog neveiks. Fosforas susijungia į netirpius junginius. Kai kurie mikroelementai tampa toksiški. Šaknų sistema vystosi prastai.
Tai paradoksas, kurį matome kasmet: ūkininkas didina trąšų normas, bet derlius neauga. Nes problema – ne trąšose. Problema – dirvožemio būklėje.
Sprendimas paprastas, bet reikalauja kantrybės: kalkinimas. Reguliarus, kas 4–5 metus, pagal dirvožemio tyrimus.
Ir investicijos į produktus, kurie veikia net nelabai palankiomis sąlygomis. Fosforo trąšos su pagerintu prieinamumu gali padėti pereinamuoju laikotarpiu – kol dirvožemio pH dar nėra optimalus, bet augalui fosforą jau reikia.
Biologinis aktyvumas: tai, ko nematuojame, bet turėtume
Yra rodiklis, kurį mokslininkais vadinamas „dirvožemio kvėpavimu” – CO2 kiekis, kurį dirvožemis išskiria per laiko vienetą. Kuo daugiau – tuo aktyvesnė mikrobiologinė veikla.
Sveikame dirvožemyje šis rodiklis aukštas. Degradavusiame – žemas.
Problema ta, kad Lietuvoje šis rodiklis beveik nematuojamas. Ūkininkai nežino, kokia jų dirvožemio biologinė būklė. Jie mato tik simptomus – mažėjantį derlingumą, didėjantį trąšų poreikį, augalų ligas.
Kai kas pradeda eksperimentuoti. Tarpiniai augalai, minimalus žemės dirbimas, organinių trąšų įterpimas. Rezultatai – ne iškart, bet jie yra.
Vienas ūkininkas Kėdainių rajone pasakojo, kad po penkerių metų be arimo jo dirvožemio struktūra pasikeitė kardinaliai. „Iškasiau duobę ir pamačiau sliekus. Pirmą kartą per dvidešimt metų.”
Ką galima padaryti jau dabar
Pirmiausia – išsitirti dirvožemį. Ne tik NPK, bet ir pH, organinės medžiagos kiekį, mikroelementus. Tai kainuoja keliasdešimt eurų už hektarą, bet sutaupo šimtus.
Antra – kalkinimas. Jei pH mažesnis nei 6 – tai prioritetas. Viskas kita – po to.
Trečia – organinės medžiagos grąžinimas. Šiaudai, tarpiniai augalai, mėšlas jei įmanoma. Viskas, kas prideda anglies į dirvožemį.
Ketvirta – protingas tręšimas. Ne daugiau, o tiksliau. Produktai, kurie veikia efektyviai ir netrikdo biologinės pusiausvyros.
Skystos trąšos čia turi pranašumą – jos leidžia tręšti mažesnėmis dozėmis, bet dažniau ir tiksliau pagal augalo poreikius. Mažiau pertekliaus – mažiau streso dirvožemio mikrobiomui.
Penkta – kantrybė. Dirvožemis gyja lėtai. Pirmieji pokyčiai – po 2–3 metų. Tikri rezultatai – po 5–10.
Kodėl tai svarbu ne tik ūkininkams
Dirvožemis – ne tik derliaus gamykla. Jis – didžiausia anglies saugykla sausumoje. Sveiki dirvožemiai sugeria CO2, degradavę – jį išskiria.
Dirvožemis filtruoja vandenį, kuris patenka į mūsų šulinius ir upes. Dirvožemis laiko vandenį potvynių metu ir atiduoda jį sausros metu.
Kai dirvožemis miršta – miršta ne tik derlius. Miršta ekosistema, nuo kurios priklausome visi.
Gera žinia ta, kad procesas – atšaukiamas. Dirvožemį galima atgaivinti. Tai užtrunka, tai reikalauja pastangų, bet tai įmanoma.
Bloga žinia ta, kad laikas – ribotas. Kiekvienas sezonas be veiksmų – tai dar vienas žingsnis degradacijos link.
Pasirinkimas – mūsų.
