Panleukopenija, kalicivirusas, katės herpes virusas — šie pavadinimai daugeliui katininkų nieko nesako. Tačiau veterinarijos klinikose tai kasdienybė. Infekcinės kačių ligos Lietuvoje niekur nedingo — jos tiesiog retai patenka į viešąjį diskursą, nes neturi tokio „žiniasklaidos patrauklumo” kaip šunų pasiutligė ar paukščių gripas.
Problema ta, kad būtent šis tylumas kuria klaidingą saugumo jausmą. Šeimininkai mano, kad jų katei nieko negresia, ir atsisako prevencinių priemonių. O kai liga pasireiškia, gydymo galimybės jau ribotos.
Panleukopenija: mirtingumas siekia 90 procentų
Katės panleukopenija (dar vadinama katės maru) yra viena mirtingiausių kačių infekcinių ligų. Ją sukelia parvovirusas, kuris puola sparčiai besidalinančias ląsteles — dažniausiai žarnyno epitelį ir kaulų čiulpus. Simptomai: stiprus vėmimas, kruvinas viduriavimas, dehidratacija, aukšta temperatūra.
Virusas ypač pavojingas kačiukams iki šešių mėnesių amžiaus, kur mirtingumas be gydymo gali siekti iki 90 procentų. Suaugusioms katėms liga taip pat pavojinga, nors mirtingumo rodiklis kiek žemesnis. Svarbiausia — virusas labai atsparus aplinkoje ir gali išlikti ant paviršių mėnesius, todėl užsikrėsti galima net nevykstant tiesioginiam kontaktui su sergančiu gyvūnu.
Veiksmingiausia apsauga — kačių skiepai, kurie nuo šios ligos įtraukti į bazinį vakcinacijos protokolą ir rekomenduojami visoms katėms, nepriklausomai nuo gyvenimo sąlygų.
Kalicivirusas: nuo lengvo slėgimo iki lėtinės problemos
Katės kalicivirusas dažniausiai pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų simptomais: čiauduliu, nosies išskyromis, akių uždegimu. Sunkesniais atvejais atsiranda opelės burnoje, dėl kurių katė nustoja valgyti. Kai kurie kamienai sukelia sisteminę infekciją su aukšta temperatūra, odos pažeidimais ir organų nepakankamumu.
Klastinga šios ligos savybė — dalis kačių tampa lėtinėmis virusų nešiotojomis. Jos atrodo sveikos, bet skleidžia virusą į aplinką ir gali užkrėsti kitus gyvūnus. Daugiagyvūnėse aplinkose — prieglaudose, veisyklose, katių viešbučiuose — tai sukuria nuolatinį infekcijos rezervuarą.
Kodėl situacija blogėja, nors sprendimai egzistuoja
Veterinarai pastebi kelis trendus, kurie neramina. Pirma — dalies šeimininkų skepticizmas dėl vakcinacijos. Panašiai kaip žmonių medicinoje, socialiniuose tinkluose plinta klaidinanti informacija apie skiepų šalutinius poveikius, dėl kurių kai kurie katininkai atsisako vakcinuoti savo gyvūnus.
Antra — prieglaudų ir gatvės kačių populiacija. Nevakcinuoti gyvūnai yra nuolatinis infekcijų šaltinis, iš kurio ligos plinta į namų augintinių populiaciją. Trečia — ekonominis veiksnys: dalis šeimininkų laiko veterinarinius vizitus prabanga, o ne būtinybe.
Lietuvoje veterinarijos paslaugos Vilniuje ir kituose miestuose yra prieinamos ir kainomis konkurencingos, palyginti su Vakarų Europos šalimis. Bazinė vakcinacija katei kainuoja tiek, kiek vidutinis apsilankymas kavinėje dviem — tai ne prabanga, o elementari atsakomybė.
Ką galima padaryti šiandien
Patikrinti savo katės vakcinacijos pasą. Jei paskutinis skiepas buvo prieš daugiau nei metus — susisiekti su veterinaro klinika ir suplanuoti revakcinaciją. Jei katė niekada nebuvo skiepyta — tuo labiau. Pagrindinė vakcinacija nuo panleukopeniją, herpes viruso ir kaliciviruso yra greita, saugi ir apsaugo nuo ligų, kurios gali kainuoti gyvybę.
