Kodėl verta kurti savo receptų knygą
Prisimenu, kaip mano močiutė Elma visada sakydavo, kad geriausi receptai yra tie, kuriuos perduodi iš kartos į kartą. Bet problema buvo ta, kad jos receptai gyveno ant susivėlusių lapeliukų, užrašų knygučių paraštėse ir kartais net ant senų vokų. Kai ji pradėjo pamirštinėti detales, supratau – metas viską surinkti į vieną vietą. Taip gimė idėja sukurti tikrą, rankų darbo receptų knygą.
Receptų knyga nėra tik sausas instrukcijų rinkinys. Tai šeimos istorija, tradicijų saugotoja ir praktiškas įrankis virtuvėje. Kai turite savo knygą, nebereikia nervintis dėl pamestų lapeliukų ar interneto ryšio, kai kepate pyragą. Viskas yra vienoje vietoje, surašyta taip, kaip jums patogu, su jūsų pastabomis ir pataisymais.
Be to, tokia knyga tampa nuostabi dovana. Elmos receptų knygą sukūrėme ne tik jai – padarėme po kopiją kiekvienam šeimos nariui. Dabar mano pusbrolis Kanadoje gali kepti tuos pačius žagarėlius kaip ir mes Lietuvoje.
Pirmieji žingsniai: receptų rinkimas ir organizavimas
Pradėti reikia nuo to, ką turite. Elmos atveju tai buvo tikras archeologinis darbas. Radome receptus virtuvės stalčiuose, tarp senų nuotraukų, net įkišus į knygas kaip žymeklius. Pirmiausia viską surinkome į vieną dėžę – tiesiog viską, kas atrodė kaip receptas ar turėjo bent kažkokį maisto paminėjimą.
Tada prasidėjo rūšiavimas. Čia svarbu nesustoti ties tradicine „sriubos, antri patiekalai, desertai” schema, jei ji jums netinka. Elma norėjo skirstyti pagal sezonus, nes ji visada gamindavo tai, kas auga daržuose tuo metu. Taigi turėjome pavasario, vasaros, rudens ir žiemos skyrius. Dar pridėjome atskirą skyrių šventiniam maistui – Kalėdų, Velykų ir kitų progų patiekalams.
Kai rūšiuojate, padarykite šiuos dalykus:
– Nufotografuokite senus, trapius receptus – saugumas pirmiausia
– Ant kiekvieno lapeliuko užrašykite, iš kur jis atsirado (jei žinote)
– Pažymėkite tuos, kuriuos tikrai naudojate, ir tuos, kuriuos tik norėtumėte išbandyti
– Nebijokite atmesti – ne kiekvienas receptas nusipelno vietos galutinėje knygoje
Receptų perrašymas ir standartizavimas
Štai kur prasideda tikrasis darbas. Elmos receptai buvo užrašyti taip: „Įdedi miltų, kiek reikia”, „Kepk, kol gražiai paruduos” arba „Cukraus – saujos dvi”. Tai puikiai veikia, kai žinai, ką darai, bet visiškai nenaudinga pradedančiajam ar tam, kas nematė, kaip Elma gamina.
Kiekvieną receptą perrašėme į standartinę formą, bet išlaikėme Elmos balsą. Tai svarbu – knyga turi būti funkcionali, bet ne sterili. Štai kaip mes struktūravome:
Pavadinimas ir istorija: Trumpas sakinys ar du apie tai, iš kur receptas atsirado. Pavyzdžiui, „Močiutės Onos obuolių pyragas, kurį ji kepė kiekvieną rugsėjį, kai prinokdavo antonovkos”.
Ingredientai: Čia buvome griežti – tikslūs kiekiai. Elmos „saujos dvi” tapo „200 gramų”. Naudojome virtuvinius svarstykles ir matavimo puodelius, kad viską išmatuotume. Kai Elma gamino, mes stovėjome šalia ir matuojome viską, ką ji įdėdavo.
Instrukcijos: Numeruoti žingsniai, aiškūs ir konkretūs. Bet čia pridėdavome Elmos komentarus kaip pastabas: „Tešla turi būti kaip ausies spenelis” arba „Jei per tiršta, pridėk šaukštą vandens”.
Patarimai ir variacijos: Atskiroje sekcijoje – ką daryti, jei neturite vieno ingrediento, kaip pritaikyti receptą skirtingam kiekiui žmonių, ar kokie dažniausi sunkumai.
Vizualinė pusė: nuotraukos ir iliustracijos
Elma iš pradžių sakė, kad nuotraukos nereikalingos – „maistas ir taip atrodo kaip maistas”. Bet mes ją įtikinome, ir dabar ji pati džiaugiasi rezultatu labiausiai.
Fotografavome dviem būdais. Pirma, darėme gatavų patiekalų nuotraukas. Čia nereikia profesionalios įrangos – pakanka išmaniojo telefono su gera šviesa. Geriausias laikas fotografuoti – dieną, prie lango, natūralioje šviesoje. Nenaudokite blykstės – ji daro maistą panašų į plastikinį.
Antra, kai kuriems sudėtingesniems receptams fotografavome procesą. Pavyzdžiui, kaip formuoti virtinukus arba kaip turi atrodyti tešla prieš kepimą. Šios nuotraukos neturi būti tobulos – net šiek tiek neryškios proceso nuotraukos yra naudingesnės nei jų nebuvimas.
Elma taip pat norėjo įtraukti senų nuotraukų. Radome jos jaunystės fotografiją, kur ji stovi prie krosnies, ir kitą – su močiute prie sodybos stalo, pilno maisto. Šias nuotraukas nuskenavome ir įdėjome į knygos pradžią. Jos suteikia knygai šilumos ir konteksto.
Jei nemėgstate fotografuoti arba turite receptų, kurių nebegalite pagaminti nuotraukai, galite piešti. Paprasti eskizai ar akvarelės gali būti dar žavingesnės už nuotraukas. Mano sesuo piešė keletą Elmos daržovių ir vaisių – tie piešinėliai tapo skyrelių skirtukais.
Techninis įgyvendinimas: programos ir įrankiai
Dabar reikia viską suvesti į kompiuterį ir suformatuoti. Čia turite kelias galimybes, priklausomai nuo jūsų techninių įgūdžių ir biudžeto.
Paprasčiausias variantas: Microsoft Word arba Google Docs. Tai visi žino kaip naudoti, ir galite sukurti visai gražią knygą. Naudokite stilių šablonus pavadinimams, teksto dalims, ingredientų sąrašams. Sukurkite puslapio šabloną su antrašte ir puslapio numeriu. Įterpkite nuotraukas ir sureguliuokite jų dydį. Pabaigoje galite eksportuoti į PDF formatą.
Pažangesnis variantas: Canva arba panašios dizaino programos. Jos turi gatavų knygų šablonų, kuriuos galite pritaikyti. Čia lengviau valdyti dizainą, šriftus, spalvas. Elmos knygai naudojome būtent Canva – ji nemokama bazinėms funkcijoms ir labai intuityvi.
Profesionalus variantas: Adobe InDesign arba panašios leidybinės programos. Jei turite patirties arba norite išmokti, rezultatas bus profesionaliausias. Bet tai užtrunka ilgiau ir reikalauja mokymosi kreivės.
Nepriklausomai nuo pasirinktos programos, laikykitės šių principų:
– Naudokite ne daugiau kaip 2-3 skirtingus šriftus visoje knygoje
– Palaikykite vienodą formatavimą – jei vienas receptas turi ingredientus kairėje, visi turi turėti
– Palikite pakankamai baltų plotų – perpildyti puslapiai atrodo chaotiškai
– Naudokite puslapių numerius ir turinį – tai praktinė knyga, ne meno albumas
– Įsitikinkite, kad tekstas yra pakankamai didelis skaityti (bent 11pt)
Spausdinimas: namuose ar profesionaliai
Kai jūsų failas paruoštas, laikas jį paversti tikra knyga. Čia turite du pagrindinius kelius.
Spausdinimas namuose: Jei turite gerą spalvotą spausdintuvą, galite spausdinti patys. Pirkite geresnį popierių – bent 120g/m² – kad puslapiai būtų tvirtesni ir malonūs liesti. Spausdinkite abipusiai, jei jūsų spausdintuvas tai leidžia. Vienas patarimas: išspausdinkite pirmiausia vieną bandomąjį egzempliorių ant paprasto popieriaus, patikrinkite, ar viskas gerai atrodo, ir tik tada spausdinkite ant brangaus.
Namuose spausdinant, skaičiuokite išlaidas. Rašalo kasetės brangios, ir didelė spalvota knyga gali kainuoti daugiau nei profesionalus spausdinimas. Bet jei darote tik vieną ar dvi kopijas, tai gali būti ekonomiškiau.
Profesionalus spausdinimas: Yra daug internetinių paslaugų, kurios spausdina knygas pagal užsakymą. „Blurb”, „Lulu”, „Printful” – šios platformos leidžia įkelti PDF ir užsisakyti išspausdintą knygą. Lietuvoje taip pat yra spaustuvių, kurios priima mažus užsakymus.
Mes Elmos knygai pasirinkome vietinę spaustuvę. Nuėjome su USB raktu, parodėme, ko norime, ir jie padėjo. Pasiūlė popierių, viršelio variantus, įrišimo būdus. Kainavo apie 25 eurus už vieną knygą (turėjome apie 80 puslapių, spalvotos nuotraukos). Užsisakėme penkias kopijas, ir kaina už vienetą šiek tiek sumažėjo.
Profesionalaus spausdinimo privalumai: geresnė kokybė, tvirtesnis įrišimas, atrodo kaip tikra knyga. Trūkumai: brangiau, reikia laukti, sunkiau pataisyti klaidas.
Įrišimas: kaip sujungti viską į knygą
Jei spausdinate patys arba norite pridėti asmeninį prisilietimą, įrišimas yra svarbus žingsnis. Yra keletas būdų, kaip tai padaryti namuose.
Spiralinis įrišimas: Paprasčiausias ir praktiškiausias virtuvės knygai. Knyga guli plokščiai ant stalo, kai gaminate. Galite nueiti į bet kurią kopijavimo ar raštinės reikmenų parduotuvę, ir jie įriš už kelias eurus. Arba nusipirkti spiralinio įrišimo mašiną (kainuoja nuo 20 eurų) ir daryti patiems.
Elmos knygai pirmiausia naudojome būtent šį metodą. Pasirinkome juodą plastikinę spiralę ir skaidrų plastikinį priekinį viršelį, kad matytųsi pavadinimas, ir storesnį kartoninį galinį viršelį. Paprasta, bet veikia puikiai.
Siuvimas: Jei norite, kad knyga atrodytų autentiškiau, galite siūti puslapius rankomis. Tai užtrunka, bet rezultatas gražus. Reikia storesnių siūlų (lininiai ar medvilniniai), storos adatos ir kantrybės. YouTube pilna pamokų, kaip siūti knygas – ieškokite „coptic stitch” arba „pamphlet stitch”.
Mano sesuo taip padarė savo kopiją – ji mėgsta rankų darbus. Užtruko jai visą vakarą, bet knyga atrodo kaip senovinis šeimos lobis. Ji net pridėjo mažą kišenėlę gale, kur laiko tuščių kortelių naujiems receptams.
Klijuojamas įrišimas: Profesionalesnis variantas, bet sudėtingesnis namuose. Reikia specialaus knygų klijų ir presinimo. Jei tikrai norite išmokti, yra rinkinių pradedantiesiems, bet tai jau rimtesnis hobis.
Paprastas aplankas: Jei nenorite komplikuoti, naudokite gražų žiedinį aplanką su įmaučių kišenėmis. Kiekvienas receptas atskirame įmaute. Privalumai: lengva pridėti naujus receptus, pakeisti tvarką, pašalinti tuos, kurie nepatiko. Trūkumai: ne toks gražus, gali atrodyti laikinai.
Personaliniai prisilietimai, kurie daro knygą ypatingą
Skirtumas tarp paprasto receptų rinkinio ir tikro šeimos lobio yra detalėse. Štai ką mes pridėjome prie Elmos knygos, ir ką galite pridėti jūs:
Rankraštinės pastabos: Net jei visa knyga atspausdinta, palikite vietos rankraštiniams užrašams. Elma kiekvienoje knygoje parašė dedikaciją gavėjui. Taip pat palikome tuščių puslapių skyriaus gale naujiems receptams.
Šeimos nuotraukos: Ne tik maisto, bet ir žmonių. Močiutė prie krosnies, šeimos vakarienė, vaikai padedantys gaminti. Šios nuotraukos paverčia knygą istorija, ne tik instrukcijomis.
Anekdotai ir prisiminimai: Prie kai kurių receptų Elma prirašė trumpas istorijas. Kaip ji pirmą kartą pagamino tą patiekalą, arba kaip jos mama ją mokė, arba juokinga istorija, kai kažkas nepavyko. Šie tekstai duoda knygai sielą.
Matavimo lentelės ir konversijos: Praktinė detalė – įdėkite puslapį su matavimo vienetų konversijomis (puodeliai į gramus, Farenheitas į Celsijų), orkaitės temperatūrų gidą, sezoninio maisto kalendorių.
Tuščios kortelės receptams: Įdėkite kelias tuščias receptų korteles su jūsų knygos dizainu. Kai kas nors duoda naują receptą, galite jį užrašyti ant tokios kortelės ir įdėti į knygą.
Dedikacija ir įžanga: Knygos pradžioje parašykite, kodėl sukūrėte šią knygą, kam ji skirta, ką ji reiškia. Elmos knygoje įžangą rašėme kartu – ji pasakojo, aš rašiau. Tai tapo vienas iš brangiausių puslapių.
Indeksas: Gale padarykite abėcėlinį indeksą. Kai skubate ir reikia rasti tą vieną receptą, nenorite vartyti visos knygos. Indeksas daro knygą daug funkcionalesnę.
Kai knyga gyvena virtuvėje: priežiūra ir atnaujinimai
Receptų knyga nėra muziejaus eksponatas – ji turi būti naudojama. Bet virtuvė yra priešiška aplinka knygoms: purslai, dėmės, drėgmė, karštis. Štai kaip apsaugoti savo darbą.
Jei knygą įrišote spirale ar siuvote, apsvarstykite laminuoti bent dažniausiai naudojamus puslapius. Arba naudokite skaidrius įmaučius ant receptų, kuriuos gaminate reguliariai. Taip galite nuvalyti dėmes, ir puslapis išlieka švarus.
Laikykite knygą ant lentynos, ne prie viryklės ar kriauklės. Kai gaminate, galite padėti ją ant specialaus knygų stovelio, kad būtų patogu skaityti ir saugi nuo tiesioginių purslų.
Elma savo knygą naudoja kasdien, ir per metus ji įgavo patinos – keletas dėmių, užlenkti kampai, įrašai paraštėse. Mes tai laikome ne sugadinimu, o įrodymu, kad knyga gyva ir mylima. Bet kas šešis mėnesius ji nufotografuoja naujus užrašus ir pastabas, kad galėtume atnaujinti skaitmeninę versiją.
Kalbant apie atnaujinimus – jūsų receptų knyga gali augti. Kai atrandate naują mėgstamą receptą, pridėkite jį. Kai patobulinote seną, užrašykite pakeitimus. Jei įrišimas leidžia (spiralė, žiedinis aplankas), galite įterpti naujus puslapius. Jei ne, turėkite antrą versiją ateityje.
Kai kurie žmonės daro „gyvą” versiją virtuvei ir „šventinę” versiją lentynai. Gyvą versiją naudoja, dėmia, rašo pastabas. Kartą per metus šias pastabas perkelia į skaitmeninę versiją ir atspausdina naują šventinę kopiją. Tai geras kompromisas tarp funkcionalumo ir išsaugojimo.
Kai receptų knyga tampa šeimos palikimu
Praėjo jau treji metai nuo to, kai sukūrėme Elmos receptų knygą. Ji vis dar gamina iš jos beveik kasdien, nors daugelį receptų žino atmintinai. Sako, kad patinka atversti knygą ir pamatyti nuotraukas, prisiminti istorijas.
Bet tikroji knygos vertė atsiskleidė netikėtai. Elmos anūkė, kuri anksčiau nesidomėjo gaminimu, gavo savo kopiją eidama į universitetą. Dabar ji skambina Elmai kas savaitę, gamina iš knygos ir siunčia nuotraukas. Sako, kad tai padeda jaustis arčiau namų, kai yra toli.
Mano pusbrolis Kanadoje pradėjo gaminti Elmos receptus savo vaikams. Jie dabar žino, koks yra tikras lietuviškas cepelinų skonis, nors niekada nebuvo Lietuvoje. Knyga tapo tiltu tarp kartų ir kontinentų.
Receptų knyga – tai ne tik instrukcijos, kaip sumaišyti ingredientus. Tai šeimos balsas, kuris kalba per laiko ir atstumo barjerus. Tai būdas pasakyti „aš rūpinuosi tavimi” ir „tai, kas svarbu man, dabar priklauso ir tau”. Tai praktiškas įrankis ir emocinis ryšys viename.
Sukurti tokią knygą nėra greitas ar lengvas procesas. Mums su Elma užtruko kelis mėnesius – receptų rinkimas, testavimas, fotografavimas, rašymas, formatavimas, spausdinimas. Bet kiekviena valanda buvo verta. Ne tik dėl galutinio produkto, bet ir dėl proceso. Tie vakarai, kai sėdėjome prie virtuvės stalo, Elma pasakodavo istorijas, o aš rašiau. Kai kartu gamindavome, matuodavome, fotografuodavome. Tai tapo mūsų bendru projektu, bendru laiku, bendromis atmintimis.
Jei svarstote sukurti savo receptų knygą – nesvarbu, ar tai būtų jūsų močiutės receptai, ar jūsų pačių eksperimentų kolekcija, ar draugų receptų rinkinys – darykite. Neprisikabinkite prie tobulumo. Pirmoji versija nebus tobula, ir tai gerai. Svarbiausia pradėti. Surinkite tuos lapeliukus, nufotografuokite tuos patiekalus, užrašykite tas istorijas. Kol dar galite, kol dar yra kas prisimena, kol dar yra kam perduoti.
Receptų knyga yra dovana – sau, savo šeimai, ateities kartoms. Tai investicija į tai, kas išlieka, kai visa kita keičiasi. Maistas jungia žmones, o receptai išsaugo tą ryšį laikui bėgant. Taigi paimkite tą seną receptą, kurį jūsų mama visada gamindavo, ir pradėkite. Vienas receptas, vienas puslapis, vienas žingsnis. Prieš tai pastebėsite, jūsų rankose bus kažkas vertingo – ne tik knyga, bet šeimos istorija, kurią galite laikyti, skaityti ir, svarbiausia, ragauti.
